„Rytas“ tęsia prieš keletą metų startavusią „Together Against All“ kampaniją, kuria siekiama suvienyti klubo bendruomenę ir visą Vilniaus miestą bendram tikslui – kelti į viešumą įvairias socialines problemas ir prisidėti prie jų sėkmingo mažinimo. Spalio mėnesį „Rytas“, bendradarbiaudamas su „Sidabrine linija“, skatina atkreipti dėmesį į vienišus senelius ir prisiminti, kad dovanoti meilę ir šilumą – nieko nekainuoja.
Sparčiai kintančioje ir nežinomybės kupinoje kasdienybėje – stresas nėra vienintelis palydovas. Tyrimai rodo, kad vienišų žmonių skaičius taip pat auga – Lietuvoje net 13 proc. gyventojų bene kasdien jaučiasi vieniši, o didžioji jų dauguma – senoliai. Vienišumas gali stipriai paveikti bendrą sveikatą, o mūsų savanoriai dalijasi jautriomis istorijomis kaip pokalbiai padeda sumažinti vienišumą.
Sakoma, kad esi jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų. „Sidabrinės linijos“ pokalbiais besimėgaujantis senjoras Vytautas puikus įrodymas, kad net sulaukus 92 metų gyvenime dar įvyksta naujų patirčių. Mūsų savanorio Roko dėka Vytautas pirmą kartą gyvenime sulaukė skambučio iš profesoriaus.
Būtų gerai, kad bent vasarą viskas būtų [tik] gerai. Tačiau ir vasarą ištinka gyvenimas: karštis alina sveikatą, sušlubuoja santykiai su artimaisiais, o ir ligos gi neatostogauja. Statistika rodo, kad vasaros depresiją išgyvena kas dešimtas gyventojas. Kaip su visu tuo susidoroti kalbėjomės LRT radijos laidoje „10-12“.
Kretingališkė bibliotekininkė Birutė Grybauskienė, šiemet pradėjusi savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“, patenkinta pasirinkta nauja veikla. Čia svarbiausia – atjauta vyresnio amžiaus žmonėms ir nuoširdus noras kartu kurti draugišką senatvei Lietuvą. „Norėjau bendrauti su pagyvenusiaisiais, nes savo aplinkoje pastebiu vienišų senjorų ir suprantu šį jausmą“, – kalbėjo ji.
„Sidabrinėje linijoje“ jau dvejus metus savanoriaujantis Rolandas Melkūnas teigia: „Yra tokia knyga „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“. Dabar jau gyvenu antrą gyvenimą.“ Sėkmingas vyras, turintis puikų darbą bei 150 medelių vynuogyną, kiekvieną savaitę savo laiką skiria pokalbiui su vienišais senjorais.
Visi mes amžėjame, tačiau retas kuris ruošiamės senatvei. Apie psichologinę sveikatą amžėjant ir ar įmanoma pasiruošti senatvei „Marijos radijo“ eteryje mūsų savanorių koordinatorė - Ieva Čerbulėnienė.
Antrasis įrašas į mano dienoraštį. Praėjusį kartą šnekėjau apie jaudulį prieš savo pirmąjį pokalbį. Nuostabu, kad jau po kelių pokalbio minučių visas jaudulys dingsta ir pašnekovas atrodo, kaip senas pažįstamas. Šiandien rašau šį dienoraščio įrašą jau turėjęs keletą pokalbių.
Ar žinote tą jausmą, kai prieš tam tikrą gyvenimo įvykį jaučiame neapčiuopiamą jaudulį? Ne tokį didelį, kad nemiegotume naktį ar sunku būtų kvėpuoti. Tą tikrą jauduliuką, kuris nevisiškai pastebimas dirbant, tačiau vos tik sustojus pailsėti – jaučiamas didesnis nuovargis nei įprastai ir kažkoks nepaaiškinamas laukimas? Tikiu, kad kiekvienas esame turėję tokį momentą. Tačiau prieš lendant giliau į šį „triušio urvą“, reikia paaiškinti, kodėl pasakoju jums apie tokį, galbūt, ne patį maloniausią jausmą. Leiskite prisistatyti – esu Lukas Tamulynas, „Sidabrinės linijos“ komunikacijos vadovas. Jausmas, apie kurį kalbu mane aplankė visai nesenai, prieš pirmąjį mano pokalbį linijoje.
Paremti
Paremti